| Скачать .docx | Скачать .pdf |
Реферат: Правовое положение иностранцев в Литовской Республике
Vilniaus Universitetas
Teisės fakultetas
Neakivaizdinio skyriaus
7 grupės studentės
Nadeždos Prusakovos
Kursinis darbas
Užsieniečių teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje
Kursinio darbo vadovė
E.Vaitiekienė
Vilnius, 1999
T U R I N Y S
Įžanga............................................................................................................................ 3
1. Užsieniečio sąvoka Lietuvos konstitucinėje teisėje................................................. 4
2. Teisiniai režimai taikomi užsieniečiams.................................................................. 5
3. Tarptautinės sutartys dėl užsieniečių teisinės padėties.......................................... 6
4. Užsieniečių teisės ir pareigos.................................................................................... 9
Elementarios žmogaus teisės.................................................................................... 10
Teisė į laisvę............................................................................................................. 10
Teisminės garantijos................................................................................................. 11
Privatus ir šeimos gyvenimas................................................................................... 11
Pagrindinės teisės ir laisvės...................................................................................... 12
Teisė į nuosavybę...................................................................................................... 16
Kilnojimosi laisvė ir garantijos prieš savavališką išsiuntimą iš šalies....................... 17
5. Imigracijos teisinio reguliavimo ypatumai ir problemos..................................... 20
Išvados......................................................................................................................... 23
Literatūros sąrašas..................................................................................................... 24
Šiame darbe aš pasistengsiu išnagrinėti užsieniečių teises ir pareigas, kurias garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti atitinkami įstatymai. Čia bus aptartos ir teorinės užsieniečio sąvokos, ir teisiniai režimai, taip pat labai svarbų vaidmenį atliekantys tarptautinės sutartys bei Konvencijos, kurie turėjo didelę įtaką Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei kitiems įstatymams.
Bet didesnis dėmesys bus skiriamas pačių teisių ir laisvių bei pareigų aprašymui. Ne naujiena, kad Europos teisės teoretikai ir praktikai išskiria kelias teisių ir laisvių grupes, tai yra elementarios ir pagrindinės teisės, teisė į laisvę ir nuosavybę bei kilnojimosi teisė, čia negalima atskirti ir teisminių garantijų ir privataus gyvenimo. Todėl aš apsistosiu detaliau ties kiekvienos teisių ir laisvių grupės.
Paskutiniame skyrelyje bus aptartos kaip imigracijos sąvoka, taip ir jos problemos, aprašytos užsieniečio apsigyvenimo Lietuvos Respublikoje sąlygos ir tvarka. Pastaraisiais metais iš laikraščių straipsnių bei televizijos laidų mes matome, kad atkurus Lietuvos Respublikos nepriklausomybei, Lietuva tapo tranzitine šalimi pakeliui į Vakarų Europos šalis, tokias kaip, pavyzdžiui, Vokietija bei Austrija. Todėl tranzitinės imigracijos problema tapo labai opi.
Rašant šį darbą buvo panaudota įvairi literatūra: Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, LR Konstitucija, LR įstatymai bei kita teisinė literatūra, tokia kaip konastitucinės teisės vadovėliai bei įvairių konferencijų medžiaga.
Perskaičius šį darbą, Jūs susipažinsite su užsieniečių teisine padėtimi, taip pat su kai kuriais jų teisių ir laisvių apribojimais. Taip pat sudarysite savo nuomonę, liečiantį šį konstitucinės teisės sritį.
1. Užsieniečio sąvoka Lietuvos konstitucinėje teisėje
Santykiai, sureguliuoti konstitucinės teisės normomis, tampa pagal savo formą konstituciniais-teisiniais. Savo ruožtu, konstituciniai-teisiniai santykiai neveikia patys sau – tam reikalingi subjektai, kuriems suteikiamos tam tikros teisės ir pareigos.
Konstitucinių-teisinių santykių subjektais yra tarp visų kitų ir fiziniai asmenys: piliečiai, užsieniečiai, asmenys be pilietybės, kurie naudojasi visomis konstitucinėmis teisėmis ir laisvėmis tam tikros valstybės teritorijoje. Tiesa, užsieniečių ir asmenų be pilietybės teisės yra apribotos (turima omeny, politinės)[1] .
Užsienietis - asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios [2] .
Asmens teisinis statusas apima žmogaus teisių, laisvių, teisėtų interesų ir pareigų visumą, kuri yra numatyta įstatymų principuose ir normose. Tuo tarpu, konstitucinė teisė nustato pagrindines teises, laisves ir pareigas, kurios sudaro asmens konstitucinį statusą.
Užsieniečiai Lietuvos Respublikoje turi tas teises ir laisves, kurias numato LR Konstitucija, LR įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai bei tarptautines sutartys. Šiais įstatymais yra numatytos plačios laisvės ir teisės, kurios užsieniečiai gali naudotis Lietuvos Respublikoje. Šių teisių sąrašas, jų apimtis priklauso nuo to, laikinai ar nuolat užsieniečiai yra Lietuvos Respublikoje. Tačiau ir vieni, ir kiti Lietuvos Respublikoje yra lygūs pagal įstatymus, neatsižvelgiant į jų rasę, lytį, odos spalvą, kalbą, religija, politinius ar kitokius įsitikinimus, nacionalinę ir socialinę kilmę, priklausymą tautinei mažumai, nuosavybę, gimimo vietą ar kokią nors kitokią padėtį[3] . Taip pat, esantys Lietuvos Respublikoje, užsieniečiai privalo laikytis LR Konstitucijos ir kitų įstatymų.
2. Teisiniai režimai taikomi užsieniečiams
Tarptautinėje praktikoje, atsižvelgiant į užsieniečiams taikomų apribojimų pobūdį ir apimtį, skiriami keli teisiniai režimai, kuriuos valstybė suteikia užsieniečiams, esantiems jos teritorijoje. Šie režimai yra:
1. didžiausio palankumo;
2. nacionalinis.
Didžiausio palankumo režimas reiškia, kad užsieniečiui valstybė suteikia tokias teises ir laisves, kokias turi ir jomis naudojasi bet kurios trečios valstybės piliečiai toje šalyje.
Nacionalinis režimas reiškia, kad užsieniečiams suteikiamos tokios pat teisės ir laisvės ir numatomos pareigos, kaip ir savo piliečiams.
Lietuvos Respublika nuo Nepriklausomybės atkūrimo dienos nustatė užsieniečiams, esantiems Lietuvos Respublikos teritorijoje, nacionalinį režimą (Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 17 str.). Bet konkrečiau šis principas suformuluotas Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties 3 straipsnyje 1 dalyje: “užsieniečiai Lietuvos Respublikoje turi tas teises ir laisves, kurias numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai bei tarptautinės sutartys”.
Nacionalinio režimo suteikimas užsieniečiams nereiškia visiško užsieniečių ir Lietuvos Respublikos piliečių teisinio statuso sutapimo. Valstybė, naudodamasi savo, kaip suvereno, galiomis, gali numatyti tam tikrus užsieniečių teisinio subjektiškumo apribojimus, pirmiausia, politinių teisių srityje. Konkrečiau, tai yra politinės teisės susijusios su užsieniečių dalyvavimu valstybės valdyme. Taip pat užsieniečiai negali būti skiriami eiti tam tikras pareigas valstybinėje tarnyboje, jeigu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus tokia veikla susijusi su Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimu.
3. Tarptautinės sutartys dėl užsieniečių teisinės padėties
Per pastaruosius dešimtmečius po Jungtinių tautų organizacijos įkūrimo ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos priėmimo tarptautinė bendrija daug nuveikė, kad sukurtų globalinę žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo sistemą. Europos taryba buvo pirmoji tarpvalstybinė organizacija, kuri ėmėsi konkrečios veiklos, kad daugelis teisių ir laisvių, paskelbtų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, būtų sutvirtintos konkrečiais teisniais įsipareigojimais ir kad būtų sukurtas tarptautinis kolektyvinės kontrolės mechanizmas, garantuojantis jų vykdymą. Vienas svarbiausių mechanizmų, kurių pagalba Eurupos Taryba užtikrina aukštus žmogaus teisių apsaugos reikalavimus visose valstybėse-narėse, yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei jos priežiūros organų, ypač Europos žmogaus teisių komisijos ir teismo, veikla[4] .
Iš galiojančių dokumentų yra du svarbiausi – Europos žmogaus teisių konvencija ir Europos socialinė chartija, kuriuose paskelbtos Europos šalių, sutarčių dalyvių, žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės.
Šie dokumentai yra “uždari”, prie jų gali prisijungti tiktai valstybės, Europos Tarybos narės. Europos žmogaus teisių konvenciją pasirašiusios šalys įsipareigoja pripažinti savo piliečiams joje numatytas teises. Per visą Europos žmogaus teisių apsaugos konvencijos egzistavimo laikotarpį ji nuolat buvo tobulinama ir vystoma, darant pataisas pačios Konvencijos tekste ir priimant papaildomus Protokolus. Protokoluose suformuluota apie 15 teisių ir laisvių, kurių nebuvo pirminiame Konvencijos tekste. Europos žmogaus teisių konvencijos atsiradimą sąlygojo Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir Amerikos žmogaus teisių ir pareigų deklaracija. Europos konvencija tapo pirmuoju tarptautiniu dokumentu žmogaus teisių srityje, kurio tikslas – užtikrinti daugelį politinių ir pilietinių teisių.
1991 m. rugsėjo mėn. 05 d. Respublikos Auksčiausioji Taryba priėmė pareiškimą, kad Lietuvos Respublika gerbs ir sąžiningai vykdys visus įsipareigojimus, nustatytus 1950 m. lapkričio mėn. 04 d. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gynimo konvencijoje[5] .
Europos žmogaus teisių konvenciją sudaro 66 straipsniai. Pirmieji 17 iš jų numato konkrečias žmogaus teises, 37 straipsniai skirti Komisijos ir Teismo organizaciniams ir funkcionavimo klausimams, o paskutiniai 10 straipsnių skirti bendriesiems klausimams[6] .
Lietuvos teisėje Konvencija taikoma tiesiogiai ir turi įstatymo galią. Ryšium su tuo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 1995 m. sausio 24 d. Išvadoje dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo Protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai nurodė:
“Konstitucijos 138 straipsnio trečioje dalyje nustatyta: ”Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis”. Ši konstitucinė nuostata Konvencijos atžvilgiu reiškia, kad ratifikuota ir įsigaliojusi ji taps sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi ir turės būti taikoma kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai”.
Antrasis Europos Tarybos teisinis dokumentas – Europos socialinė chartija numato jį pasirašiusių šalių pareigas įgyvendinant daugelį ekonominių, socialinių ir kultūrinių žmogaus teisių. Šis dokumentas tarsi papildo Konvenciją, kurioje kalbama apie politines ir pilietines teises. Europos socialinė chartija buvo sudaryta Turine ir turi papildomus protokolus[7] .
Teisės išvardijamos Chartijos Pirmojoje dalyje, suskirstytoje į 19 skirsnių, o vėliau detalizuojamos Antrojoje dalyje. Pagrindiniai skirsniai liečia teisę į darbą, profsąjungų laisves, teisę į kolektyvines derybas, teisę į socialinį draudimą, teisę į socialinę ir medicininę pagalbą, šeimos teisę į socialinę, teisinę ir ekonominę pagalbą bei darbuotojų-emigrantų teisę į apsaugą ir pagalbą. Dvylika kitų skirsnių detalizuoja ir papildo šias teises tokiu būdu, kad sukuriama visaapimantivalstybių socialinių įsipareigojimų visuma darbo, sveikatos, socialinės apsaugos ir kitų (įskaitant teisę streikuoti) teisių srityse. Europos socialinės chartijos nustatoma įsipareigojimų įgyvendinimo sistema skirta tam, kad skatintų valstybes kuo pilniau įgyvendinti socialines teises.
Karo arba nepaprastosios padėties atveju Chartija numato, kad valstybės gali nukrypti nuo kai kurių savo įsipareigojimų (30 straipsnis)
Valstybės – Chartijos dalyvės turi pristatyti kas dvieji metai .pranešimą apie Chartijos įgyvendinimą Europos Tarybos skiriamų jos septynių narių Ekspertų Komisijai, taip pat šio pranešimo kopija turi būti pateikta savo šalies profsąjungoms.
1987 metais įsigaliojo Europos konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą, liečianti valstybės institucijų sulaikytų arba įkalintų asmenų teises. Šios kategorijos asmenų teisių apsauga rūpinasi Konvencijoje numatytas Komitetas, kuris apsilanko šalyse, sutarties dalyvėse, taip pat turi teisę aplankyti kiekvieną vietą šalyje, prisijungusioje prie Konvencijos, iš kurios gaunami nusiskundimai.
Europos žmogaus teisių konvencija ir Europos socialinė chartija – tai svarbiausi dokumentai, kuriais remdamasi dabar, XX amžiaus pabaigoje, veikia efektyviausia tarptautinė žmogaus teisių apsaugos sistema.
4. Užsieniečių teisės ir pareigos
Paprastai tarptautiniuose dokumentuose suformuluotos žmogaus teisės perkeliamos į nacionalinius įstatymus. Tad ir Lietuvai, kaip ir daugumai kitų pasaulio valstybių, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei jos protokolų nuostatos turėjo įtakos, rengiant ir priimant Lietuvos Respublikos Konstituciją bei kitus įstatymus[8] .
Įstatymuose apibrėžtas teises ir laisves galima suskirstyti į septynias grupes:
1. elementarios žmogaus teisės;
2. teisė į laisvę;
3. teisminės garantijos;
4. privatus ir šeimos gyvenimas;
5. pagrindinės laisvės;
6. teisė į nuosavybę;
7. kilnojimosi laisvė ir garantijos prieš savavališką išsiuntimą iš šalies[9] .
Peržvelgsime kiekvieną teisių ir laisvių grupę išsamiau.
Lietuvos Respublikos Konstitucija numato ir saugo tokia elementaria žmogaus teisę kaip teisė į gyvybę. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes[10] . Europos žmogaus teisių konvencija taip pat nedraudžia nei abortų, nei mirties bausmės. Šiuo metu Lietuvoje mirties bausmės vykdymas yra sustabdytas.
Žmogaus laisvė neliečiama. Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimama laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas. Jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti, sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas.
Užsienietis, esantis Lietuvos Respublikoje, negali būti sulaikytas arba suimtas, išskyrus, jei jis:
a) bandė neteisėtai pereiti į Lietuvos Respubliką ir buvo sulaikytas;
b) neteisėtai buvo Lietuvos Respublikoje ir buvo sulaikytas;
c) padarė nusikaltimą arba kitą teisės pažeidimą, už kurį pagal Lietuvos Respublikos įstatymus turėjo būti sulaikytas arba suimtas;
d) kitais Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais.
Sulaikius užsienietį, jam suprantama kalba turi būti paaiškintos sulaikymo priežastys ir pateikti kaltinimai. Suimtam užsienio valstybės piliečiui pagal Lietuvos Respublikos įstatymą[11] suteikiama papildomų garantijų. Jam numatyta galimybė susisiekti su savo šalies diplomatine ar konsuline atstovybe ar kitokiu organu, atstovaujančiu tos užsienio valstybės interesams, o jeigu tokio organo nėra - su kitos valstybės diplomatine arba konsuline atstovybe, įgaliota ginti valstybės, kurios pilietis yra sulaikytasis užsienietis, piliečių teises ir teisėtus interesus. Taip pat numatyta ir Lietuvos Respublikos prokuratūros organų pareiga ne vėliau kaip per 48 valandas apie užsienio piliečio suėmimą pranešti jo valstybės diplomatinei ar konsulinei atstovybei.
Užsieniečiai turi teisę į teisminį gynimą nuo pasikėsinimų į asmens garbę, orumą, gyvybę ir sveikatą, į laisvę ir turtą. Jeigu užsienietis mano, kad jo teisės yra pažeistos, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gali apskųsti valdymo institucijų bei pareigūnų sprendimus. Institucija, priėmusi sprendimą dėl užsieniečio skundo, antrą kartą to paties skundo nenagrinėja. Šią teisę jie gali realizuoti patys arba per savo įgaliotąjį atstovą. Skundas paduodamas teismui pagal valdymo institucijos arba pagal pareigūno, kurių veiksmai ar neveikimas skundžiami per 7 dienas, darbo vietą, o teismas per 10 dienų privalo išnagrinėti užsieniečio skundą[12] .
Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Jeigu asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, jis turi teisę, kad jo byla viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra garantuojama teisė į gynybą ir teisė turėti advokatą[13] .
Užsieniečiams, kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams, garantuojama privataus gyvenimo, susirašinėjimo, pokalbių telefonu, telegrafo pranešimų ir kitokių susižinojimų neliečiamybė. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotų teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymai ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą. Taip pat garantuojama žmogaus būsto neliečiamybė. Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą.
Valstybė saugo ir globoja šeima. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Sutuoktiniai turi lygias teises ir vienodas civilines teises santykiuose bei vaikų atžvilgiu, tiek santuokos sudarymo bei jos trukmės, tiek jos nutraukimo klausimais[14] .
Pagrindinės teisės yra prigimtinės. Tai yra konstitucinis principas ir bet kokių svarstymų pozicija. Užsieniečiai Lietuvos Respublikoje gali naudotis šiomis pagrindinėmis teisėmis: jie turi minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo.
Kalbant apie užsieniečių socialines ekonomines teises, pirmiausia reikia paminėti teisę į darbą. Ši teisė užsieniečiams suteikiama remiantis tarptautinėmis sutartimis ir LR įstatymu “Dėl užsieniečių teisinės padėties”. Norint įsidarbinti, užsieniečiui reikia įsigyti leidimą dirbti. Bet jis gali būti atleistas nuo pareigos pirkti leidimą dirbti, jeigu:
1. turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje;
2. turi leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje;
3. nori įsidarbinti vykdyti bendras su užsienio valstybėmis vyriausybines programas;
4. yra užsienio įmonės, įstaigos, užmezgusios ekonominius ryšius su atitinkama Lietuvos Respublikos įmone, įstaiga, vadovas ar jo įgaliotas atstovas;
5. yra sportininkas profesionalas, jei jis atvyksta dirbti ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui;
6. yra įmonės su užsienio kapitalu vadovas arba jo įgaliotas atstovas, specialistas, kuris atvyksta paleisti, derinti užsienyje įgyti įrengimų ar mokyti jais dirbti darbuotojus, konsultantas, kuris atvyksta dirbti ne ilgiau kaip 3 mėnesius[15] .
Darbo santykiuose užsieniečiams kaip ir Lietuvos piliečiams numatyta keturiasdešimties valandų darbo savaitė, jiems suteikiamos poilsio dienos, mokamas darbo užmokestis. Taip pat jie turi vykdyti pareigas, numatytas darbo sutartyje, laikytis vidaus darbo tvarkos taisyklių.
Nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje ir teisėtai dirbantys užsieniečiai turi teisę į poilsį, sveikatos apsaugą, jie turi visas teises į socialinį aprūpinimą (pensijas, pašalpas), kuriomis naudojasi Lietuvos Respublikos piliečiai.
Europos socialinėje chartijoje numatytos sekančios socialinės garantijos užsieniečiams, teisėtai esantiems pasirašiusių šalių teritorijose. Siekdamos garantuoti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į socialinį aprūpinimą, Susitariančios šalys įsipareigoja imtis priemonių sudarant atitinkamus dvišalius ar daugiašalius susitarimus ar kitais būdais ir laikantis sąlygų, išdėstytų tokiuose susitarimuose, kad būtų garantuota kitų Susitariančių šalių piliečių vienodos teisės su savo šalies piliečiais į socialinį aprūpinimą, taip pat išsaugojimą lengvatų, teikiamų pagal socialinio aprūpinimo įstatymus, nepriklausomai nuo asmenų, kurie naudojasi teise į socialinį aprūpinimą, kilnojimosi Susitariančių šalių teritorijose.
Siekdamos garantuoti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į socialinę paramą ir medicinos pagalba, Susitariančios šalys įsipareigoja garantuoti teisėtai esantiems jų teritorijose kitų Susitariančių šalių piliečiams tokiomis pačiomis kaip ir savo piliečiams sąlygomis, kad kiekvienas asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų pragyvenimui ir kuris negali gauti tokių lėšų savo pastangomis ar iš kitų šaltinių, ypač iš socialinio aprūpinimo sistemos teikiamų išmokėjimų, gautų pakankamą paramą, o susirgęs - priežiūrą, būtiną jo sveikatos būklei[16] .
Užsieniečiai, nuolat gyvenantys Lietuvoje, turi vienodas su Lietuvos Respublikos piliečiais teises į mokslą, naudotis kultūros vertybėmis. Jiems garantuojama teisė naudoti savo gimtąją kalbą, saugoti ir puoeslėti savo kultūrą ir tradicijas. Taip pat užsieniečiai turi žodžio, spaudos, susirinkimų, mitingų, gatvės eitinių ir demonstracijų laisvę. Realizuodami savo ekonominius, kultūrinius, mokslinius, ekologinius, religinius ir kitokius interesus, jie gali jungtis į įvairias draugijas ir organizacijas, jei tai neprieštarauja tų organizacijų įstatams. Visuomeninė organizacija – tai Lietuvos Respublikos piliečių ir (ar) užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, savanoriškas susivienijimas, sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams, kurie nėra priešingi Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tenkinti bei įgyvendinti[17] .
Užsieniečiai, esantis Lietuvos Respublikoje, neprivalo atlikti karinės tarnybos Lietuvos Respublikos kariuomenėje.
Kai kurie Italijos teisininkai praktikai ir teoretikai įsitikinę, kad pagrindinėmis teisėmis reikia laikyti ne tik Konstitucijoje nurodytas, bet ir joje tiesiogiai nenurodytas teises, kurias galima išvesti iš Konstitucijos nuostatų, jas plačiau interpretuojant. Pavyzdžiui, Prancūzijoje Konstitucinė taryba, turėdama Konstitucijos normų aiškinimo galią, gali daryti apibendrinamąsias išvadas. Todėl “nauja” teisė išvedama iš Konstitucijos, kuri suprantama kaip tam tikra, plačiau suvokiama sistema. Tiesiogiai neišvardintos Konstitucijos tekste pagrindinės teisės praplečiamos sekančiais principais:
1. pagrindinės teisės “atpažinimas”. Šiuo atveju nauja teisė išvedama iš kitų, Konstitucijos įtvirtintų pagrindinių teisių. Ji suvokiama, traktuojama kaip šių teisių padarinys, išvada. Pavyzdžiui, Portugalijos Konstitucinis teismas, remdamasis Konstitucijoje garantuota sąžinės laisve, konstitucinės vertybės statusą suteikė asmens teisei spręsti, kaip elgtis su jo kūnu po mirties (pavyzdžiui, panaudoti organus transplantacijai). Ši teisė buvo susieta su teisę į gyvybę ie teisinės valstybės idėja.
2. konstitucinės reikšmės suteikimas tam tikriems principams ir garantijoms. Pavyzdžiui, Žmogaus ir piliečio teisių 11 straipsnio nuostatas dėl minčių ir požiūrių išraiškos laisvės konstitucinė justicija interpretavo kaip numatančias konstitucinį pagrindą aukštojo mokslo nepriklausomybės principui.
3. principo nustatymas, remiantis Konstitucijoje įtvirtintų gretutinės reikšmės principu. Prancūzijos Konstitucijoje 2 ir 3 straisniuose įtvirtinamas demokratinis principas: “pliralizmo užtikrinimas yra viena iš demokratijos sąlygų”, konstitucinės tarybos 1986 m. rugpjūčio 18 d. sprendime nustatytas naujas “įvairių srovių egzistavimo socialinėje kultūrinėje plotmėje” principas.
4. principo ar konstitucinės reikšmės nuostatos suformulavimas išskaidant Konstitucijos normose įtvirtintas teisinės, socialinės ar demokratinės valstybės idėjas. Austrijos federalinis kostitucinis teismas 1986 m. gruodžio 11 d. priėmė nutarimą, kuriame tiesiogiai remiamasi pagrindine teisinės valstybės idėja kaip principu. Vienu iš teisinės valstybės reikalavimų pripažintas reikalavimas, kad visų valstybės institucijų priimtų aktų sistema, t.y. visas teisės aktų ansamblis, būtų pagrįsta įstatymu ir Konstitucija.
5. sprendimo priėmimas atsižvelgiant į pagrindinių teisių sistemą. Tai yra pagrindinės teisės traktuojamos kaip tam tikra sistema ir iš jos egzistavimo daromos atitinkamos išvados. Pagrindinės normos yra susijusios, Konstitucijoje – jos vienos “pagrindinių teisių sistemos” elementai. Šios sistemos kilme sietina su asmens, kaip natūralios būtybės, laisve ir orumu ir kad Konstitucija įtvirtina tam tikrą vertybių sistemą kaip pozityvias normas. Todėl konkrečios normos konstitucingumas tikrinamas atsižvelgiant į tokią sistemą[18] .
Taip pat pripažįstama žmogaus teisė į nuosavybę: kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe [19] . LR Konstitucijoje ši teisė nurodoma 23 straipsnyje: nuosavybė neliečiama; nuosavybės teises saugo įstatymas; nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama[20] . Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarime pažymima, kad Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoje yra suformuluotas konstitucinis privačios nuosavybės neliečiamumo principas. Bet 1997m. gegužės 6 d. LR Konstitucinio Teismo nutarime yra aiškinimas, kad “nuosavybės neliečiamumo principas neturės tarptautinių ri būti traktuojamas kaip absoliutus”. Būtinybė riboti savininko teises išplaukia iš paties asmens veiksmų, sutarčių, valstybės tarptautinių įsipareigojimų. Tokį apribojimą gali lemti ir turto pobūdis ar svarbūs visuomenės interesai.
Paprastai nuosavybės sąvoka suprantama kaip tam tikras materialusis turtas, bet ji savo ruožtu gali būti suskirstyta į:
1. materialiąją;
2. nematerialiąją, tai yra intelektualinę.
Atkūrus Lietuvos Respubliką, atsirado nemažai teisinių problemų, susijusių su intelektualiniu turtu, teisėmis į tą turtą bei jų apsauga. Todėl, saugodama žmogaus teises į intelektualinę nuosavybę, Lietuvos Respublika prisijungė prie svarbiausių tarptautinių konvencijų, susijusių su intelektualinės nuosavybės apsauga: Paryžiaus konvencija pramoninei nuosavybei apsaugoti, Pasaulinės intelektualinės nuosavybės organizacijos steigiamoji konvencija, Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos[21] , taip pat priimė ir specialius įstatymus, tokius kaip LR Patentų įstatymas ir LR Prekių ir paslaugų ženklų įstatymas bei LR Civilinio kodekso tam tikri straipsniai.
Kilnojimosi laisvė ir garantijos prieš savavališką išsiuntimą iš šalies
Reguliuodamas užsieniečių atvykimo ir išvykimo iš Lietuvos Respublikos tvarką, LR įstatymas “Dėl užsieniečių teisinės padėties”, remdamasis tarptautine praktika, įtvirtina leidimų sistemą. Tai reiškia, kad užsieniečiai gali atvykti į Lietuvos Respubliką tik gavę Lietuvos diplomatinių atstovybių ir konsulatų užsienyje arba kitų įstatymų numatytų Lietuvos Respublikos organų vizą, leidimą ar kitą juos atitinkantį dokumentą per pasienio kontrolės punktą. Užsienietis neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką, jeigu:
1. neturi galiojančio kelionės dokumento, vizos, kai būtina ją turėti;
2. neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento;
3. atsisako pateikti pasienio policijai būtinus duomenis, patvirtinančius asmens tapatybę ir kelionės tikslą;
4. negali pateikti duomenų, patvirtinančių, kad turi lėšų, kurių reikia pragyventi Lietuvos Respublikoje, grįžti į savo valstybę arba vykti į kitą valstybę, į kurią turi teisę išvykti;
5. jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką;
6. jo buvimas Lietuvos Respublikoje keltų grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai, gyventojų sveikatai bei dorovei;
7. paaiškėja, kad pateikdamas prašymą atvykti užsienietis pateikė apie save tikrovės neatitinkančius duomenis;
8. jis yra padaręs nusikaltimų žmoniškumui ar vykdė genocidą[22] .
Užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, gali laisvai kilnotis ir apsigyventi Lietuvos teritorijoje. Užsieniečiams išduodami leidimai nuolat ir laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų išdavimo, keitimo bei panaikinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Kilnojimosi teisė gali būti apribota tik valstybės saugumo ir viešosios tvarkos sumetimais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Keisdami savo nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikos teritorijoje, užsieniečiai privalo apie tai nustatyta tvarka pranešti Vidaus reikalų ministerijai.
Kiekvienam užsieniečiui, esančiam Lietuvos Respublikoje, garantuojama teisė išvykti iš jos. Laikinai esantys užsieniečiai išvykdami iš Lietuvos privalo pateikti pasą ar kitą jį atitinkantį dokumentą, o nuolat gyvenantys užsieniečiai privalo dar gauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos leidimą išvykti. Nepateikus nustatytų dokumentų, Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės organai neleidžia užsieniečiui išvykti iš Lietuvos. Taip pat yra numatyti keli atvejai, kai teisė išvykti gali būti apribota, jeigu užsienietis:
1. patrauktas baudžiamajon atsakomybėn – iki bylos nagrinėjimo pagaigos;
2. nuteistas už padarytą nusikaltimą – iki bausmės atlikimo pabaigos arba atleidimo nuo bausmės atlikimo;
3. neįvykdė turtinių prievolių Lietuvos valstybei ar turtinių prievolių, kylančių iš santuokos ir šeimos santykių, ar kitokių turtinių prievolių, nustatytų įsiteisėjusiais teismo sprendimais[23] .
Nesutinkantis su draudimo išvykti motyvais užsienietis Vidaus reikalų ministerijos sprendimą gali apskųsti teismine tvarka.
Taip pat užsienietis turi teisę kreiptis dėl prieglobsčio, juo naudotis Lietuvos Respublikoje ir gauti pabėgėlio statusą. Lietuvos Respublikoje pabėgėliu pripažįstamas užsienietis, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų negali arba bijo naudotis tos šalies, kurios pilietis jis yra, gynyba arba neturi atitinkamos pilietybės ir yra už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti. Pabėgėlis Lietuvoje naudojasi visomis Lietuvos Respublikos tarptautiniuose susitarimuose ir Lietuvos Respublikos įstatymuose užsieniečiams nustatytomis teisėmis[24] .
5. Imigracijos teisinio reguliavimo ypatumai ir problemos
Imigrantu pripažįstamas užsienietis, kuris nuolat apsigyvena Lietuvos Respublikoje. Užsienietis gali imigruoti į Lietuvos Respubliką tik nustatyta tvarka gavus Vidaus reikalų ministerijoje ar jos įgaliotoje institucijoje leidimą nuolat arba laikinai apsigyventi Lietuvoje. Kartu su tėvais arba vienų iš jų turi teisę imigruoti vaikai, neturintys 18 metų. Kitose valstybėse likę gyventi imigranto sutuoktinis ir jo vaikai iki 18 metų turi teisę imigranto kvietimu atvykti nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pagal pirmumo teisę.
Kad gauti aukščiau minėtą leidimą, užsienietis privalo pateikti prašymą Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei arba konsulinei įstaigai, o jeigu užsienietis jau teisėtai yra Lietuvos Respublikoje – tai Vidaus reikalų ministerijai. Šis prašymas turi būti išnagrinėtas per 3 mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos, jei tai prašymas laikinai apsigyventi, o jeigu tai prašymas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje – tai per 6 mėnesius nuo pateikimo dienos.
Jeigu gavus leidimą, užsienietis juo nepasinaudoja, sprendimas išduoti leidimą anuliuojamas laikino apsigyvenimo atveju – po 6 mėnesių, o nuolatinio gyvenimo atveju – po 12 mėnesių. Bet jeigu užsienietis nepasinaudojo leidimu dėls varbių, nuo jo nepriklausančių priežasčių, tai minėti termiai jam nėra taikomi.
Jeigu užsieniečiui nebuvo išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, tai galėjo atsitikti dėl žemiau sekančių priežasčių:
1. užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gręstų jos saugumui, viešajai tvarkai, gyventojų sveikatai ir dorovei;
2. duomenys, kuriuos apie save pateikė užsienietis, neatitinka tikrovės;
3. jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką;
4. užsienietis neturi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje;
5. užsienietis neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento.
Užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gali pakartotinai pateikti prašymą praėjus nemažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo priėmimo arba išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti tokį leidimą.
Leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje išduodamas užsieniečiui vieneriems metams, jei jis sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu arba nuolat gyvenančiu Lietuvoje užsieniečiu. Jei santuoka nenutraukiama, tai leidimas išduodamas pakartotinai kiekvienais metais. Taip pat leidimas gali būti išduodamas šeimos susijungimo pagrindu, jei užsienietis atitinka visus, įstatymo numatytus, reikalavimus.
Užsieniečiai, kuriems yra išduotas leidimas laikinai apsigyventi Lietuvoje, turi per 7 dienas po atvykimo į Lietuvos Respubliką arba po duomenų pasikeitimo privalo pranešti Vidaus reikalų ministerijai. Užsienietis, turinti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, turi pranešti per 7 dienas Vidaus reikalų ministerijai tik aoie duomenų pasikeitimą.
Užsieniečiui, kuris turi leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ilgiau nei vienerius metus, Lietuvos Respublikos nustatyta tvarka yra suteikiamas asmens kodas[25] .
Lietuvoje valstybės politika nelegalių migrantų klausimu dar nėra galutinai susiformavusi, ji kinta plečiantis šiam socialiniam reiškiniui. Tačiau bendra nuostata gana nuosekli: nelegalūs migrantai (išskyrus pabėgėlius ir prieglobsčio ieškančius asmenis) turi būti išsiunčiami į savo gimtąsias šalis arba į tas valstybes, iš kurių jie atvyko į Lietuvą. Kol bus išsiųsti, nelegalūs tranzitiniai migrantai turi būti sulaikomi, jiems negali būti suteikiamos tokios pat teisės ir laisvės kaip legaliems imigrantams. Nelegalai tokią politiką vertina kaip labai nepalankią, ir todėl ateityje ji gali turėti stabdantį efektą.
Kova su tranzitine migracija vienoje mažoje valstybėje, pavyzdžiui, Lietuvoje, gali duoti tik dalinių rezultatų, tikriausiai susijusių su migracijos maršrutų pakeitimu. Realų poveikį šiam socialiniam reiškiniui padarytų tik bendros visų suinteresuotų šalių pastangos[26] .
Lietuvai tapus nepriklausoma Respublika, kurią pripažino dauguma pasaulio valstybių, iškilo būtinumas ne tik apibrėžti savo piliečių ratą, bet ir nustatyti kitų asmenų, užsieniečių, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, teisinį statusą.
Principinės užsieniečių teisinio statuso nuostatos buvo įtvirtintos Lietuvos Respublikos Laikinajame Pagrindiniame įstatyme, po to LR Konstitucijoje. Tačiau detaliau užsieniečių teises ir laisves, pareigas, atvykimo ir apsigyvenimo Lietuvos Respublikoje, taip pat išsiuntimo ir imigracijos sąlygas ir tvarką reguliavo “Dėl užsieniečių teiinės padėties Lietuvos Respublikoje” ir imigracijos įstatymai. Bet įsigaliojus naujam įstatymui “Dėl užsieniečių teisinės padėties” 1998 metais, aukščiau paminėti du įstatymai neteko galios.
LR Konstitucijoje ir atitinkamuose įstatymuose nustatyta, kad teisėtai esantys Lietuvos Respublikoje užsieniečiai ir asmenys be pilietybės naudojasi vienodomis su Lietuvos Respublikos piliečiais teisėmis ir laisvėmis, bei vykdo pareigas, bet, žinoma, su tam tikrais apribojimais politinių teisių srityje.
Reikšmingais dokumentais, apibrėžiant žmogaus laisves ir teises LR Konstitucijoje ir kituose įstatymuose, tapo tarptautinės sutartys ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.
Tarptautinės sutartys – tai svarbus tarptautinės teisėtvarkos stabilumo ir Lietuvos santykių su užsienio šalimis, taip pat teisinės valstybės funkcionavimo elementas. Tarptautinėms sutartims tenka svarbus vaidmuo ginant žmogaus pagrindines teises ir laisves, taip pat palaikant visuomenės teisėtus interesus. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys kartu su tarptautinės teisės principais ir normomis yra neatskiriama jos teisinės sistemos dalis.
Norminiai aktai:
Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius, 1993
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija//VŽ., 1995, Nr. 40-987
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmasis protokolas// VŽ., 1996, Nr. 5-112
LR įstatymas “Dėl asmenų, laikomų nuolat gyvenančiais Lietuvoje”//VŽ., 1995, Nr. 106-2348
LR imigracijos įstatymas// VŽ., 1991, Nr. 27-730
LR įstatymas “Dėl pabėgėlių Lietuvos Respublikoje statuso”// VŽ., 1995, Nr. 63-1578
LR įstatymas “Dėl užsieniečių teisinės padėties”// VŽ., 1991, Nr. 27-729
LR įstatymas "Dėl užsieniečių teisinės padėties"// VŽ., 1998, Nr.115-3236
LR visuomeninių organizacijų įstatymas// VŽ., 1998, Nr. 59-1653
Specialioji literatūra:
LR Konstitucija: tiesioginis taikymas ir nuosavybės teisių apsauga. – Panevėžys, 1994
Sipavičienė A. Nelegalių migrantų tranzitas per Lietuvą. – Vilnius, 1996
Trumpas Europos žmogaus teisių konvencijos vadovas. – Vilnius, 1995
Vadapalas V. Tarptautinė teisė: bendroji dalis. – Vilnius, 1998
Žmogaus teisės Lietuvoje. - Vilnius, 1996
Žmogaus teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys. - Vilnius, 1993
Žmogaus teisių apsaugos mechanizmas. – Vilnius, 1997
Конституционное право. Ред. Лазарев В.В. – Москва, 1998
[1] Конституционное право. Ред. Лазарев В.В. – Москва, 1998, p. 9, 10
[2] LR įstatymas "Dėl užsieniečių teisinės padėties"// VŽ., 1998, Nr. 115-3236, 1 str.
[3] LR įstatymas "Dėl užsieniečių teisinės padėties"// VŽ., 1998, Nr. 115-3236, 3 str.
[4] Trumpas Europos žmogaus teisių konvencijos vadovas. – Vilnius, 1995, p. 5
[5] LR Konstitucija: tiesioginis taikymas ir nuosavybės teisių apsauga. – Panevėžys, 1994, p. 33
[6] Žmogaus teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys. - Vilnius, 1993, p. 10
[7] Vadapalas V. Tarptautinė teisė: bendroji dalis. – Vilnius, 1998, p.269
[8] Žmogaus teisės Lietuvoje. - Vilnius, 1996, p. 133
[9] Vadapalas V. Tarptautinė teisė: bendroji dalis. - Vilnius, 1998, p.253
[10] LR Konstitucija. - Vilnius, 1993, 19, 21 str.
[11] LR įstatymas "Dėl užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje"// VŽ., 1991, Nr.27-729, 13 str.
[12] LR įstatymas "Dėl užsieniečių teisinės padėties"// VŽ., 1998, Nr.115-3236, 46-48 str.
[13] Lietuvos Respublikos Konstitucija. - Vilnius, 1993, 31 str.
[14] Žmogaus teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys. - Vilnius, 1993, p. 65
[15] LR įstatymas “Dėl užsieniečių teisinės padėties”// VŽ., 1998, Nr. 115-3236, 26 str.
[16] Žmogaus teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys. – Vilnius, 1993, p. 86-87
[17] LR visuomeninių organizacijų įstatymas// VŽ., 1998, Nr. 59-1653, 2 str.
[18] Žmogaus teisių apsaugos mechanizmas. – Vilnius, 1997, p. 16
[19] Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmasis protokolas// VŽ., 1996, Nr. 5-112, 1 str.
[20] Lietuvos Respublikos Konstitucija - Vilnius, 1996, 23 str.
[21] Žmogaus teisės Lietuvoje. - Vilnius, 1996, p. 135
[22] LR įstatymas “Dėl užsieniečių teisinės padėties”// VŽ., 1998, Nr. 115-3236, 7 str.
[23] LR įstatymas “Dėl užsieniečių teisinės padėties”// VŽ., 1991, Nr. 27-729, 20 str.
[24] LR įstatymas “Dėl pabėgėlių Lietuvos Respublikoje statuso”// VŽ., 1995, Nr. 63-1578, 2, 3, 17 str.
[25] LR imigracijos įstatymas// VŽ., 1991, Nr. 27-730, 1, 10-24 str.
[26] Sipavičienė A. Nelegalių migrantų tranzitas per Lietuvą. – Vilnius, 1996, p. 7