Реферат: Витаутас Великий

Marius Savickas

12^c kl. Mato Šalčiaus vid. m-kla

Referatas

Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto vidaus ir užsienio politika

1999 m.

Kaunas

1. Vytauto didžiojo asmenybės bruožai.

2. Valstybės centralizavimas.

3. Vytauto kovos dėl valdžios.

a) Karai su kryžiuočiais 1392-1394 m.

b) Kovos dėl Žemaičių 1399-1409 m.

c) Žalgirio mūšis - 1410 m. liepos 15 d.

Kiekvienas žymus LDK kunigaikštis, valdęs mūsų šalį, yra svarbus mūsų Lietuvos istorijai, nes jis kaip ir daugelis kitų didžiųjų kunigaikščių valdė LDK ir siekė gerint jos politinę bei karinę galią. Šis valdovas paliko Lietuvos istorijoje gilų pėdsaką ir tikrai nuveikė daug sėkmingų darbų tvarkant ir stiprinant LDK. Vytautas geriausiai iš visų valdovų gerino LDK padėtį kaimyninių šalių akyse ir gerai tvarkė vidaus reikalus.

Šia tema, būtent LDK valdovo Vytauto asmeniu ir jo vykdoma politika, valdymo laikotarpiu, domisi nemažas ratas žymių dėstytojų, mokytojų ar šiaip žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su istorija ir išleidusių nemažai knygų, kuriomis remiuosi rašydamas šį referatą. Paminėti norėčiau A. Šapoką, kuris puikiai ir informatyviai aprašo Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą knygoje Vytautas Didysis. Dar vienas autorius, tiksliau istorijos mokytojas, 40 metų dėstęs istoriją - Mikalojus Kondratas, parašęs knygą “Lietuvių tautos ir valstybės istorija”.

1

Vytauto vaikystė yra labai mažai žinoma. Gimęs apie 1350m. , jis augo sunkiais Lietuvai laikais.

Kaip užsilikusios žinios sako, Vytautas buvo neaukšto ūgio, dailių ir energingų veido bruožų. Turėjo dideles, gyvas ir protingas akis. Iš veido atrodė moteriškas; niekas nepažino, kai jis apsitaisęs savo žmonos palydovės rūbais pabėgo iš kalėjimo.Visa Vytauto figūra atsišvietė pasitikėjimu savim, energija, gyvumu, drąsa, rizikingumu ir savigarba, žodžiu, - kažkokia didingo valdovo šviesa. Nors iš pažiūros mažo augumo, bet savyje slėpė didžią dvasią. Buvo protingas ir žmoniškas. Įsidėmėtinas jo susivokimas ir orientacija: iš karto jis išspręsdavo kelius reikalus. Dejuodavo net kryžiuočiai, nespėdavę jo žygių ir elgesių observuoti.

Didelis ir darbininkas. Mokėjo laiką taip suvartoti, jog nė minutė nenueidavo niekais. Pasižymėjo stropiu valdymu: savo pareigų neužmiršdavo nei namuose, nei kelionėje. Ar klausydamas žmonių skundų ir prašymų, ar duodamas atsakymus ir patarimus - visur vadovavosi teisybe. Ta savybe jis užsipelnė didelės pagarbos tiek savųjų, tiek svetimųjų tarpe. Laisvesnį laiką, jei jo kiek atlikdavo, praleisdavo medžioklėje arba žaisdamas šachmatais. Bet visur kur matėsi saikas. Vytautas neprotingu laikė tokį monarchą, kuris dėl medžioklės mesdavo į šalį valstybės reikalus.

Palaikė gerus santykius ir su pirkliais. Jų padedamas įsigijo didelius turtus: aukso, sidabro, brangių akmenų, audeklų, kailinių ir kitokių brangenybių, kurias paskui kitiems dalindamas rodė didelį dosnumą. Valgydamas ir gerdamas susivaldė, per visą savo gyvenimą nevartojo vyno ir jokio kito gėrimo, o tik vandenį. Savo proto didingumu ir apsukrumu pranešė visus savo laiko valdovus. Su saviškiais elgėsi gana rūsčiai: nė vieno nusikaltėlio nepalikdavo nenubaudęs ir kaltę buvo sunku nuo jo paslėpti. Svečius priimdavo vaišingai ir gražiai.

Nuo pat jaunystės Vytautas mėgo karo dalykus, ginklus. Šioje srityje nauji išradimai ypač jį domindavo. Visokių karo dalykų mielai mokydavo ji ir lengvai juos įsisavindavo. Ypač jis sekdavo Vakarų Europos išradimus ir papročius.

Kiekviename jo svarbesniame žygyje galima pastebėti karo dalykų, kultūros, mokslo pamėgimas. Čia ir paaiškėja, dėl ko jis iš vienos pusės gerbė kariškius, riterius, o iš kitos - mokslo vyrus; ir vienų ir kitų jo dvare netrūkdavo ir iš įvairių kraštų atsilankydavo.

Mokėjo ne tik vokiečių, bet ir lotynų kalbą. Galėjo mokėt ir rusų, nes su jų kunigaikščiais vedė daug reikalų ir giminiavosi. Galimas daiktas, kad Vytautas mokėjęs ir totorių kalbos, nes jo dvare totorių daug pasimaišydavo ir nuolat būdavo kun. tarnyboj; o iš kun. kanceliarijos, kaip užsimena Ghillebert de Lannoy, buvo siuntinėjami totorių kalba raštai.

Visi mokslai kunigaikščiui tiek turėjo reikšmės, kiek juos buvo galima pritaikyti praktikos gyvenime. Vytautas tuo atžvilgiu buvo tikras kryžiuočių mokinys, realistas ir praktikas.

Kalboje buvo trumpas ir šykštus, bet žinodamas reikalus, dažnai griebdavosi sąmojaus ir lakoniškumo. Kai ant Dniepro saviškiai jį atkalbinėjo dėl didelių šalčių mesti kovą su totoriais, Vytautas atrėmė: todėl ir reikia kariauti, nes jeigu nugalėsim, gausime triumfą ant dviejų priešų; jei būsime nugalėti, kalbės apie mus, kad mus nugalėjo du priešai: šaltis ir totoriai. Kai kartą jam kažkas priminė jo didelį dosnumą dalinant totoriams žemes Lietuvoje ir Rusijoj, Vytautas atsakęs, kad gerumu galima ir laukinius žvėris sušvelninti. O kai vėl kartą jo akyse kažkas gyrė vieną iškalbingą kunigaikštį, Vytautas trumpai tarė, kad jam patinkąs mažiau iškalbingas, bet užtatai tiesiakalbis.¹

Vytautas, du kart iš Lietuvos pabėgęs, išbuvo apie ketverius metus Prūsuose. Tenai, kryžiuočių tarpe, jis išėjo gerą ir drausmingą gyvenimo mokyklą, kuri padėjo atsivaduoti tėviškę.

_________________________________________________

¹ Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988, p. 254-257

Prūsuose Vytautas turėjo progos ir su įvairių kraštų žmonėmis susitikti ir išsišnekėti. Jam buvo įdomu, kokia kitų kraštų politika, siekimai, kultūra. Svečiai Vytautui buvo atviri, nes matė, kad jį gerbia kryžiuočiai, pavesdami jam net tarpusavio ginčus spręsti. Žodžiu, jis Prūsuose mito vakarų kultūros vaisiais, ypač materialine kultūra, kurią paskui kėlė savo krašte, statydamas bažnyčias, pilis ir t.t.

Išmoko čia ir tos suktos, bet realios Ordino politikos, kurios vėliau pats griebdavos santykiaudamas su kaimynais. Dalyvavimas tarpe riterių, kurie išdidžiai pūtėsi, dėdamiesi esą tikrosios religijos nešėjai ir skelbėjai, turėjo ir Vytauto būdui atsiliepti. Jau iš prigimimo nemenka jo ambicija čionai dar labiau sustiprėjo. Apskritai imant, Vytautas būdamas gabus, tvirtos valios, be galo energingas ir labai darbštus, iš šitos mokyklos išėjo tikras tų laikų europietis, susipažinęs su Vakarų siekimais ir politinėmis bei diplomatinėmis pinklėmis.

Paviršutiniškai pažvelgus atrodo, kad Vytautas blaškosi, yra nepastovus: tai bėga pas vokiečius, tai grįžta atgal. Iš tikrųjų taip nėra. Visais savo veiksmais jis siekia vieno tikslo - tėviškės. Jis nė valandai neužmiršta, ko jis nori. Kiekvienas jo veiksmas rišasi su vyriausiuoju tikslu. Jis naudojasi įvairiomis priemonėmis: kariauja, derasi, politikuoja, ieško šalininkų (Ordinas, Maskva).

1392 metai Vytauto gyvenime yra persilaužimo metai - jis galutinai atsisakė nuo sąjungos su Ordinu, susitaikė su Jogaila ir lenkais ir gavo valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą. Jo santykiai su tauta pasikeitė. Jo asmeniški reikalai susiderino su tautos ir valstybės reikalais: tautos priešai yra ir jo priešai, tautos draugai - jo draugai. Savo tautai jis pasiliko ištikimas iki gyvos galvos ir dešimteriopai atsilygino už visus padarytus jai nuostolius. Nuo 1382 - 1392m. jis lyg medis, neturįs kur suleisti šaknis, po 1392 jis grįžta į gimtąją dirvą, ir visas medis puikiai išbujoja. Jis jau nebe pabėgęs, nuskriaustas kunigaikštis, kovojęs dėl tėviškės, bet galingas Lietuvos valdytojas. Atsitiktinai keičiasi ir jo elgesys. Jeigu iki tol Vytautas atrodė nepastovus, besiblaškantis, avantiūristas, tai nuo 1392 metų jis virsta rimtu, pilno masto valdovu - monarchu. Jis įgyja didesnio pastovumo. Tiesa, jam jau ir laikas buvo nusistovėt: jis jau tada turėjo apie 40 metų. Šitokiame amžiuje gavo valdžią, kurios taip siekė ir kurios pasirodė tikrai vertas. Jo veiksmuose jaučiamas didesnis atsakingumas. Tik nuo to laiko galėjo jis imti reikšti ir vartoti savo gabumus. Dabar atsirado daugiau uždavinių, ir tie uždaviniai vis buvo įvairesni ir sunkesni. Atrodo, kad pamažu susikristalizuoja lyg ir pagrindiniai jo veikimo programos punktai. Jie duoda jo darbams tam tikro tvirtumo, pastovumo. Geri santykiai su Jogaila ir lenkais, kova su Ordinu ir rytuose su rusų kun. ir totoriais, kunigaikščio valdžios stiprinimas ir kultūros kėlimas krašto viduje - štai vedamosios politikos mintys.²

Vytautas buvo žymus ir kaip savo krašto tvarkytojas. 1392 m. gavo suirusią neramią šalį. Jis pasirodė kaip nepaprastai gabus organizatorius. Greitai numalšino sukilusius kunigaikščius, sustiprino savo valdžią. Jis valdė kraštą kietai, nepakęsdamas jokio pasipriešinimo: be pasigailėjimo šalino savo giminaičius kunigaikščius nuo užimamų vietų, sukilusius žemaičius žiauriai numalšino. Net jo artimesnieji pagalbininkai jo pykčio bijodavo. Pasireiškiąs jo veiksmuose žiaurumas sutinka su tų laikų supratimu ir negali būti laikomas vien individualine Vytauto ypatybe.

Vytautas buvo geras šeimininkas ir finansistas: pinigų jam

netrukdavo - jis galėjo net žymias sumas skolinti Jogailai. Jis nebuvo šykštus, priešingai reikale pinigų nesigailėdavo. Šiaip, kaip minėjau, labai paprastas ir neišlaidus privatiniame gyvenime, Vytautas nesigailėdavo jokių išlaidų, kad reikėdavo parodyti savo galybę, užimponuoti: siunčia brangių dovanų, kelia puikias puotas (Lucke).Toks yra Vytautas kaip politikas, valstybės vyras. Tai yra svarbiausioji jo asmenybės veikimo ir _______________________________________________

² Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988, p 258-260

pasireiškimo dalis.³

2

Krėvės unijos aktu Lietuva buvo prijungta prie Lenkijos. Šis politinis žygis, iš karto pritartas ir paties Vytauto, vėliau jam ir lietuvių visuomenei pasirodė įžeidžiąs jos interesus ir Lietuvos laisvę. Be to, Vytautas dar negavęs Jogailos jam pažadėtos ir teisėtai priklausančios tėviškės, o aukštoji Lietuvos visuomenė, matydama, kad ji gali būti atstumta nuo krašto interesų ir pakeista Jogailos atsiustais lenkais, negalėjo nepareikšti savo nepasitenkinimo dėl susidariusios krašte padėties ir tvarkos. Šitų nepasitenkinusiųjų priešaky atsistojo pats Vytautas, Lietuvos ir jos visuomenės reikalų gynėjas, kuris po ilgų ir sunkių kovų, nebe svetimos pagalbos, iškovojo iš Jogailos ne tik savo tėviškę, bet ir visą Lietuvą su jai priklausančiais Rusų žemių plotais.⁴

Vytautas,paėmęs valdyti Lietuvą, tiek viduje tiek ir užsieny vedė seną, jau paties Mindaugo pradėtą, Lietuvos politiką: viduje stengėsi įvesti centralizaciją, t.y. naikinti atskiras, beveik nepriklausomas, sričių kunigaikštijas, o jo užsienio politika ėjo dviem kryptim: vakaruose jis ryžosi gintis nuo Ordino, kol galutinai šio galimybę sumušė Žalgirio laukuos, o rytuose - pulti, t.y. užkariauti naujų žemės plotų. Buvo dirbamas ir Lietuvos christianizacijos darbas, bet ši problema, kaip ir po unijos iškilusi į Lietuvos politikos viešumą santykių problema su Lenkija, - išeina iš šio rašinio rėmų: tai bus svarstoma kitų.

Reikia pasakyti, kad darbo šio momentu Vytautui buvo labai daug. Dėl naminių karų daugelis Lietuvai priklausančių kraštų atkrito ir pateko Maskvos įtakon: dabar reikėjo juos ginklu atkariauti. Be to, tokios netikėtos atmainos Lietuvoj - valdžios atidavimas Vytautui - labai nustebino ir tuos

_________________________________________________________

³ Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas kaip politikas. V., 1989. p 148

⁴ Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988. p 45

kunigaikščius, kurie darė sukilimus prieš jo tėvą: dabar už tai tikėjosi susilaukti bausmės iš sūnaus. Tartum norėdami tos bausmės išvengti, dar tebeeinant Ostrovoje deryboms, jie sukilo, tikėdamiesi atsipalaiduoti iš Vytauto valdžios, t.y. nepakliūti į jo rankas. Gal tas sukilimas jiems būtų pasisekęs, jei jie būtų sutartinai veikę. Tas jų nesutarimas ir bus buvusi viena iš priežasčių, kuri padėjo Vytautui juos numalšinti.

Pirmas prieš Vytautą pakėlė ginklą Sieversko - Naugardo kunigaikštis Dimitras Kaributas, kuris buvo sukilęs prieš Vytauto tėvą Kęstutį ir atsisakęs mokėti duoklę. Jis įsiveržė Lietuvos gilumon ir buvo besirengiąs eiti į Vilnių. Bet netrukus palei Dokudovą buvo Vytauto sumuštas ir turėjo bėgti. Prisiartinęs prie Sieversko - Naugardo, Vytautas paėmė jį staigiu puolimu. <…>

Tuo pačiu metu atsisakė Vytauto klausyti ir Kijevo kunigaikštis, Algirdo sūnus, Vladimiras, nesutikdamas padėti jam malšinti sukilusio Podolijos kunigaikščio Karijoto sūnaus Feodoro. Šį kartą susirėmimų buvo išvengta: viskas pasibaigė Vytauto pagrasinimu. <…>

Sekančiais metais sukilo ir Volynijos kun. Feodoras, Liubarto sūnus. Vytautas greit jį numalšino. Jo žemes pasiliko sau, o jam pavedė valdyti Sieversko - Naugardą. Bet jis čia neilgai pabuvęs irgi pabėgo į Vengriją, iš kur abu su Švitrigaila susižinodavo su Ordinu, ruošdami Vytautui pinkles. Tuo būdu ir Sieversko - Naugardo kunigaikštija atiteko Vytautui. Taip pat suvaldė Vytautas ir kitus nepaklusniuosius Volynijos kunigaikščius. Po tų visų numalšinimų didesnė Volynijos dalis atiteko Lietuvai, kita - Lenkijai.

<…>

Taip Vytautui trumpu laiku pasisekė panaikinti stambiųjų sričių kunigaikštijas, tepaliekant kunigaikščiams valdyti mažos

reikšmės nedideles sritis.

Stambiųjų sričių kunigaikščių panaikinimas padarė didelę atmainą Lietuvos gyvenime. Pirmiausia pasistūmėjo į priekį Lietuvos valstybės suvienijimo darbas, centralizacija, nes jų žemės buvo atiduotos valdyti didžiojo kunigaikščio vietininkams. Tie Vytauto pastatyti vietininkai visiškai jo klausė ir tai jį padarė savarankišku valdovu. Anksčiau kunigaikščiai, valdydami tas žemes savo nuožiūra, nejautė to ryšio, kuris juos jungė su didžiuoju kunigaikščiu. Valdydami tokias sritis, Gedimino ainiai ir šiaip aukštos kilmės kunigaikščiai, jautėsi esą savarankiški ir kartais net sukildavo prieš didįjį kunigaikštį. Dabar panaikinus sričių kunigaikščius ir jų vieton atsisėdus Vytauto vietininkams, viskas buvo suimta į vienas rankas. Mat, tie vietininkai neturėjo jokios politinės reikšmės, kaip ankstyvesnieji tų sričių vadovai, o pasidarė tik dideli žemvaldžiai arba dvarininkai. Tie didžiojo kunigaikščio vietininkai jį rėmė tiek materialiai, tiek politiškai; tai buvo jų pareiga - priešingai galėjo būti iš pareigų paleisti. Tuo būdu tos visos sritys politiškai pateko visiškon Vytauto priklausomybėn, kas sustiprino jo padėtį krašto viduje. Tada prasidėjo ir rusų gyvenamų sričių suvalstybinimas ir jose lietuvių įtakos įsigalėjimas. Tai rodo ir tuo laiku parašytos baltgudiškai knygos, kuriose palankiai atsiliepiama apie Lietuvą, ypač apie Vytautą.

Po šitos reformos ėmė didėti ir didžiojo kunigaikščio iždas ir šiaip materialiniai ištekliai, o iš čia ir jo politinė reikšmė ir galybė. I jo iždą ėmė plaukti ir tos pajamos, kurios pirmiau tekdavo sričių kunigaikščiams. Pav., įvairios duoklės pinigais bei natūra ir visokie muitų,prekybos mokesčiai. Daug pajamų davė didžiajam kunigaikščiui ir ūkio pajamos, nes sričių kunigaikštijas panaikinus, visi kunigaikščių dvarai atiteko Vytautui. Tuose dvaruose jis sodino vietininkus tėvūnus. Jie buvo ten kartu teisėjai, mokesčių rinkėjai ir ūkio prižiūrėtojai. Vietininkai ir tėvūnai buvo pasodinti net tuose dvaruose, kurie didžiajam kunigaikščiui nė nepriklausė. Ten jie eidavo teisėjų ir mokesčių rinkėjų pareigas. Dabar didysis kunigaikštis kur kas daugiau gaudavo pajamų, negu anksčiau.

Valstybės centralizavimas ir jos sujungimas į vieną politinį vienetą, išaugimas materialinės Vytauto galybės padarė tai, kad prieš jį lenkėsi ne tik viduje išlikę kunigaikščiai, bet ir užsienis ėmė su juo skaitytis.⁵

3

a) Kai Vytautas pabėgo iš kryžiuočių antrą kartą, Ordino vadovybė, nieko nelaukdama, jau 1392 m. puolė siaubti Lietuvos žemių. Pirmiausia visomis jėgomis užgriuvo Jotvingių kraštą ir užėmė Suražo pilį, iš kur vos vos spėjo pabėgti Vytauto svainis Henrikas. Kitų metų pradžioje kryžiuočiai sudegino Gardino, Merkinės, Drohičino ir Lydos pilis, o rudenį jau siautėjo Žemaičiuose. Bet tai buvo tik baisaus karo pradžia. 1394 m. vokiečiai, paties didžiojo maršalo vedami, siaubingai nuniokojo Naugarduko, Lydos, Drohičino ir kitas apylinkes, vėl sugriovė Gardino pilį. Du antpuoliai buvo ir kitų metų vasarą: vienas, mažesnis - į Raseinių žemę, o kitas, didesnis - į pačią sostinę. Pasikvietę svečių iš Prancūzijos, Vokietijos, pasisamdę lankininkų iš Genujos, kryžiuočiai sutelkė didžiulę kariuomenę ir Nemunu atplaukė prie Kauno. Iš čia keliomis voromis patraukė Vilniaus link. Vytautas, paskubomis sušaukęs bajorų kariuomenę, bandė stabdyti kryžiuočius, bet nesėkmingai. Įsiveržėliai apgulė Vilniaus pilį, tačiau paimti neįstengė. Besitraukiančius nuo miesto kryžiuočius lietuviai persekiojo. <…> Per trejus metus kryžiuočiai smarkiai nuniokojo Lietuvą. Bet tai buvo viskas, ką jie galėjo padaryti. Ordino didžiajam magistrui pasidarė visiškai aišku, kad kryžiuočiai Lietuvos nenugalės. Be to, vokiečius ištiko dar viena nesekmė: lenkų diplomatų paveiktas, ordino siuzerenas imperatorius uždraudė puldinėti Lietuvą, nes tai jau buvo krikščioniškas kraštas. Pagaliau lietuviai sulaukė atokvėpio.⁶

b) 1398 m. Salyno sutartimi Vytautas atidavė kryžiuočiams Žemaičius. Ordino vadovai jau džiaugėsi, kad pildosi sena svajonė. Tačiau greit pamatė, kad užvaldyti kraštą yra daug

__________________________________________________________

⁵ Šapoka A. Vytautas Didysis. V.,1988. p 46-49

sunkiau negu gauti formalų atidavimo raštą. Todėl jau 1399 m. viduryje surengė žygį, kuriam vadovavo pats didysis magistras, ir 11 dienų kalaviju ir ugnimi siautėjo Žemaitijoje. Kitais metais vėl puolė, terorizavo gyventojus, statė pilis. Žemaičiai nepasidavė, priešinosi pavergėjams.

Vieną pilį prie Nevėžio kryžiuočiams padėjo statyti Vytautas. Kita pilis, pastatyta 1400 m. tiksliai nežinomoje vietoje, bet arti Dubysos, vadinosi Fryderburgu. Joje šeimininkavo fogtas, arba vietininkas, Mykolas Kiuchmeisteris. Matydami baisią kryžiuočių jėgą, kai kurie žemaičių bajorai pabūgę neišlaikė spaudimo, nuvyko į Marienburgą ir apsikrikštijo. Kryžiuočiai džiūgavo - juk tikslas jau čia pat. Pradėjo net geruojiu vilioti: Žemaičiams siuntė gyvulių, visokių prekių, žadėjo dar daugiau gėrybių, jeigu tik šie bus paklusnūs. Bet pavergėjai skaudžiai apsiriko: 1401 m. žemaičiai sukilo, sugriovė vokiečių pastatytas pilis, sudegino Frydeburga, o vokiečius išvijo. Maža to, sugriovė Klaipėdos pilį, persikėlė per Nemuną ir ėmė puldinėti kitas kryžiuočių pilis.

Aišku, Ordinas nuo to nesugriuvo. Sutelkę jėgas, vokiečiai ėmė veržtis atgal. Daug žemaičių bajorų nuo kryžiuočių teroro bėgo į Lietuvą, kur buvo maloniai priimami. Ordinas rašė Vytautui skundus, reikalavo pabėgelius grąžinti. Vytautas atsakė, kad užrašęs kryžiuočiams tik žemaičius baudžiauninkus, o laisvieji turi teisę keltis kur tik nori, ir jis, Vytautas, negalįs varžyti jų laisvės. Kadangi nustatyti, kuris baudžiauninkas, o kuris laisvas pabėgelis, esą labai sunku, Vytautas pasakė nė vieno pabėgelio negrąžinsiąs.

Aiškiai pamatę, kad Vytautas remia žemaičius ir nežada vykdyti Salyno sutarties. Kryžiuočiai pradėjo atvirą karą.

Vytautas atnaujino taiką su kryžiuočiais. 1404 m. Racionžo sutartimi jis vėl jiems atidavė Žemaičius, bet su

__________________________________________________________

⁶ Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994. p 248

sąlyga, kad galės pasiimti 250 gyventojų. Tą mįslingą sąlygą vokiečiai priėmė, nes nenumatė, kaip gudriai Vytautas ja pasinaudos.

Po to keletą metų Lietuva su Ordinu nekariavo. Vytautas tvarkėsi rytuose, tramdė Smolenską.

1408 m. Vytautas jau buvo pasirašęs taiką su Maskva ir galėjo atsigręžti į vakarus, imtis Žemaičių klausimo.

Kryžiuočiai per tuos ketverius metus (1404-1408) Žemaitijoje vėl pristatė pilių ir kiek galėdami įsitvirtino. <…> 1408 m. Ordino vadovybė Žemaičių seniūnui įsakė neturėti jokių ryšių su Lietuva, bet Žemaičiai to įsakymo nepaisė. Norėdamas visiškai uždaryti sieną, Ordinas ragino Vytautą greičiau atsiimti tuos 250 saviškių, tačiau Vytautas nesiskubino. Jo žmonės vežė žemaičiams ginklų, ragino priešintis. Ir Žemaičiai priešinosi vis atkakliau, pagaliau 1409 m. sukilo, ėmė deginti vokiečių pilis, varyti iš savo krašto grobikus. <…> 1409 m. žemaičiai paėmė Dubysos pilį (Dobesinburgą) - kryžiuočių administracijos centrą. Visur mušami ir persekiojami, kryžiuočiai pabėgo į Užnemunę. Iki vidurvasario Žemaitija buvo išvaduota.

Taip Vytautas kryžiuočiams parodė, kad Žemaičių neatsižada, kad anksčiau pasirašytų sutarčių nevykdys. Žemaitiją jis prijungė prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o savo vietininku joje paskyrė Rumbaudą, kuriam suteikė Žemaičių seniūno titulą. Tas pareigas Raumbaudas ėjo iki 1412 metų.⁷

c) Vytauto vadovaujama Lietuvos kariuomenė iš Vilniaus ir Trakų išžygiavo 1410 m. birželio 3 d. Traukė per Gardiną, Baltstogę Červinsko link. Pakeliui prie jos prisijungė pulkai iš Lucko, Briansko, Kijevo ir iš kitur. Per 26 dienas nužygiavusi apie 500 km, birželio 29 d. tiksliai sutartu laiku atvyko į numatytą vietą - į Červinską.

__________________________________________________________

⁷ Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994. p 252-254

Lenkams iki susitikimo vietos buvo daug arčiau, todėl jie atžygiavo taip pat laiku. Raiteliai, pėstininkai bei ilgiausios gurguolės traukė gana greitai, be jokios gaišaties persikėlė per Nemuną, Narevą, Vyslą. Tai rodo, kad žygiui buvo gerai pasiruošta. Jau amžininkus stebino toks sąjungininkų kariuomenės drausmingumas ir punktualumas. Kad taip bus, kryžiuočiai nesitikėjo.

Sąjungininkų kariuomenės kartu patraukė Marienburgo link. Paliaubos su Ordinu jau buvo pasibaigusios liepos 4 d., vadinasi, peržengti sieną buvo galima nepažeidžiant prieš metus pasirašytos paliaubų sutarties. Liepos 9 d. didžiulė kariuomenė įžengė į Ordino teritoriją.

Sužinoję sąjungininkų žygio kryptį, kryžiuočiai suprato jų tikslą ir pasistengė kuo greičiau užbėgti už akių, pastoti kelią. Jiems reikėjo nužygiuoti apie 25 km, todėl skubėjo, žygiavo visą naktį per audrą ir liūtį. Rytą, audrai jau nurimus, sustojo prie Griunvaldo ir Tanenbergo kaimų.

Priešais kryžiuočius trimis eilėmis išsiskleidė sąjungininkų kariuomenė. Dešiniajame sparne rikiavosi lietuvių ir totorių pulkai, centre sustojo smolenskiečiai, o kairėje - lenkų sunkieji raiteliai ir samdiniai čekai su moravais. Visą sąjungininkų kariuomenę rikiavo Vytautas. Kairiajame sparne rikiuoti lenkų kariuomenę jam padėjo Zindramas iš Maškovičių. Jogaila tuo metu meldėsi prie užnugaryje pastatytos palapinės. Kadangi viskas vyko taip, kaip numatyta, vyriausiasis vadas buvo ramus.

Abi priešininkų kariuomenės ilgai delsė pradėti kautynes. Kronikose rašoma, kad daugiausia delsęs Jogaila. Pasak J. Dlugošo, neskubėjęs dėl to, kad apskritai buvęs neryžtingas, net bailys ir vis dar tikėjęsis, kad paskutiniu momentu pavyks kautynių išvengti, susitaikyti su kryžiuočiais, nors prieš kelias dienas jų pasiuntiniai imperatoriaus vardu buvo paskelbę karą. Vytautas, priešingai, veržėsi į mūšį. Jis pasitikėjo savo jėgomis ir ragino karalių greičiau duoti ženklą pradėti kautynes, nes matė, kad tai gal vienintelė proga sumušti vienoje vietoje susirinkusią priešo kariuomenę. Labiausiai jis bijojęs, kad Jogaila nesusitaikytų arba kad kryžiuočiai nepasitrauktų.

Kautynės prasidėjo 1410 m. liepos 15 d., jau gerokai įsidienojus, kai kantrybės pritrūkęs didysis magistras įsakė savo pulkams leistis į slėnį, o Vytautas leido lengviems lietuvių raiteliams pulti iš savo gerų pozicijų išėjusį priešą. Vokiečiai dar suspėjo du kartus iššauti iš patrankų, bet paskui nebešaudė, nes kariuomenės labai susiartino. Paleidę iečių spiečius, kariai puolė kapoti vieni kitus kirviais ir kalavijais, visi susimaišė, susigrūdo. Žūtbūtinės kirstynės truko gerą valandą. Paskui didelė dalis lietuvių ir totorių pulkų, ėmė tarytum trauktis, o paskui ir bėgti į mišką Zėvaldo link. Kryžiuočiai juos vijosi, bet miške pametė juos iš akių.

Daugumai lietuvių pasitraukus, kryžiuočiai visu smarkumu užgriuvo centrą, kur kovėsi Smolensko pulkai, lenkų riteriai, čekai.

Įnirtingos kautynės truko ilgai, apie šešias valandas, bet aiškios persvaros neturėjo nei viena, nei kita pusė. Kritiška situacija susidarė, kai kryžiuočiai ėmė veržtis prie didžiosios lenkų vėliavos. Tačiau lenkų kariai priešus atrėmė.

Vytautas visą laiką buvo mūšio lauke. Lydimas ir saugomas nedidelio būrelio totorių karių, jis tarsi skraidė tarp pulkų, padrąsindavo susvyravusius, nuvargusiems ir nusilpusiems atsiųsdavo pastiprinimų, t.y. faktiškai vadovavo visai sąjungininkų kariuomenei.

Mūšis pasidarė labai žiaurus, karių eilės retėjo ir vienoje, ir kitoje pusėje. Nusprendę, kad jau metas palaužti priešininkus, kryžiuočiai metė į mūšį visą rezervą - šešiolika vėliavų, kurios iki tol stovėjo ant kalvos ir laukė lemiamo momento. Leisdamiesi į kovos lauką, riteriai užgiedojo pergalės giesmę “Kristus prisikėlė”. Tuo metu kryžiuočių rezervo jėgos pradėjo supti Smolensko ir lenkų pulkus. Pačiu sunkiausiu momentu, kai supamieji pulkai iš paskutinių jėgų vos laikėsi, kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė Vytauto vedami “pabėgėliai” lietuviai ir ėmė triuškinti kryžiuočius. Kryžiuočių eilėse kilo sąmyšis, o pavargusieji lenkai atgavo ūpą. Dabar jau vis labiau ėmė aiškėti sąjungininkų persvara. Taip lietuvių kariuomenė nulėmė mūšio baigtį. Kai nuo lietuvio ieties dūrio į kaklą žuvo pats didysis magistras, baimės apimti kryžiuočių riteriai pasileido bėgti. Užsibarikadavę vežimais, dar bandė gintis stovykloje. Čia jų daugiausia ir žuvo.

Sutriuškinę kryžiuočius, sąjungininkai paėmė priešo gurguoles, kuriose rado daugybę pančių ir grandinių belaisviams surakinti. Tais pančiais buvo supančioti arba sukaustyti patys į nelaisvę paimti kryžiuočiai. O statinės vyno, kurio kryžiuočiai turėjo atsivežę busimai pergalės puotai, Jogaila liepė visas sudaužyti. J. Dlugošas vėliau rašė, kad išlietas vynas maišęsis su žuvusiųjų krauju. Pasak kitų autorių, mūšio lauke tekėję kraujo upeliai.

Į Žalgirio pergalę Lietuva ėjo beveik 200 metų. Tą žygį pradėjo Mindaugas, o sėkmingai užbaigė Vytautas su Jogaila, kurie abu planingai ir nuosekliai visą gyvenimą siekė sutriuškinti Ordiną. 1410 m. liepos 15 d. vakare abu valdovai tikriausiai pasijiuto labai laimingi kaip karvedžiai ir politikai. Juk jie, didžiojo Gedimino vaikaičiai, Žalgirio laukuose sudaužė Ordino galybės legendą, apgynė savo žemę, išgelbėjo nuo kryžiuočių vergovės žemaičius, pagaliau sužlugdė kryžiuočių planus sukurti savo valstybę palei Baltiją nuo Oderio iki Suomijos įlankos.⁸

_______________________________________________________________

⁸ Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994 m. p 258-263

Naudota Literatūra:

1. Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994 m.

2. Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988 m.

3. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas kaip politikas. V., 1989 m.

Baigdamas šį referatą, aš norėčiau pastebėti, kad Vytauto asmuo, kaip žmogaus ir kaip valstybės vyro - politiko ar diplomato, kultūrininko ar karininko - nėra galutinai paaiškėjęs, Vytauto asmeny ir jo plataus masto veikloje slepiasi dar daug neaiškumų, kurie ir sukelia nemaža abejonių ir svyravimo, kas iš kitos pusės ir sulaiko pasakyti apie jį galutinį žodį. Todėl manau, kad mūsų istorikai šioj srity dar nemaža ras sau gražaus ir dėkingo darbo. Ši tema yra svarbi Lietuvos istorijai, jos praeičiai, kadangi ji gausiai papildo istorijos knygų puslapius, parodo tokius svarbius Lietuvai įvykius ir suteikia nemažai informacijos apie politinę, kultūrinę situaciją tuometinėje LDK. Supažindina kiekvieną su didžiojo kunigaikščio asmeniu, jo silpnybėm, noru spręsti vienus ar kitus klausimus. Istorija vienus valdovus iškelia, išaukština, parodo jų didvyriškumą, apie kitus kalba, kad jie yra mažai sumanūs valdytojai, nepatyrę politikai ir žmonės, nesugebą vesti tautą tiesiu gyvenimo keliu.